Turinys:
Teoriškai mes, suaugusieji, žinome apie paauglių ypatumus, jų nuotaikų kaitą. Žinome ir su nerimu laukiame šio amžiaus tarpsnio ženklų pasirodymo. Bet kai vaikai, anksčiau buvę tokie ramūs ir paklusnūs, pradeda isteriškai priekaištauti dėl , atrodo, nereikšmingų netgi praeityje atsitikusių smulkmenų (kodėl prieš dešimt metų, kai dar lankiau darželį, vėlavot mane pasiimt), mes neretai pasimetame. Kartais, nesuprasdami jų įnorių, išliejame savo pyktį… O paskui dėl to ilgai sielojamės.
Bendraudami su savo paaugliais, prisiminkime patarlę:
“Kuo didesni vaikai, tuo didesni vargai”. Mūsų pareiga – savo atžalas suprasti ir padėti įveikti šį sunkų amžiaus tarpsnį. Taigi analizuodami jų brandos ypatumus pasamprotaukime, kaip išvengti konfliktinių situacijų.
Paaugliai ilgai negali užmiršti išgyventų dramatiškų situacijų, patirtų netgi ankstyvoje vaikystėje. Iškilus konfliktui su tėvais, šie neigiami praeities išgyvenimai iškyla labai ryškūs ir tampa priekaištais tariamai didžiausiems kaltininkams – tėvams.
Tai yra normalu
Vaikas tiesiog išrėkia savo susikaupusias nuoskaudas, bet bręsdamas po truputį pradeda savikritiškiau analizuoti elgesį, kitaip vertinti situacijas. Tuo metu šalia jo turėtų būti tėvai, galintys pasiūlyti išmintingų patarimų (tik ne moralų).
Taip pat skaitykite: Kaip psichologas gali padėti jūsų vaikui?
Žinoma, bendraujant su paaugliu, kartais labai sunku išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Tačiau to reikia išmokti, reikia pasitikėti savo vaiku, jo sveika nuovoka. Tik taip bendraudami jūs pajusite savitarpio ryšį, pasitikėjimą.
Kas gali mums padėti neprarasti dvasinės pusiausvyros?
- Nuovargis, depresija – didžiausi savikontrolės priešai. Taigi būtina darbo dieną planuoti taip, kad liktų laiko ir draugams, ir šeimai, ir poilsiui. Per aktyvus bendravimas su aplinkiniais irgi gali sukelti depresiją. Būna ir taip, kad dirbant dideliame kolektyve, ypač moterų, pastebite, kad jus apima depresija nuo “amžinos erzelynės”. Jus apima didžiausias noras – viską mesti ir išvažiuoti ten, kur nėra žmonių, ,”įgrisusių veidų”.
- Be abejo, jūs turite bendrauti su žmonėmis, bet turite turėti savo erdvę, kurioje jūs ilsitės, įsiklausote į save, klausotės tylios svajingos muzikos – jūs ilsitės, atsikratote stiprių neigiamų emocijų. Tad ir televizoriaus nejungiate, nes jis nepadeda atsipalaiduoti. Gal pastebite, kaip jūs nevalingai perjunginėjate jo kanalus – mintimis jūs esate toli nuo to, kas transliuojama?
- Jei jūs vis dėlto praradote savitvardą ir aprėkėte savo vaiką, nebijokite jo atsiprašyti.
- Aptarkite savo netikėtos reakcijos priežastį. Savo klaidos pripažinimas tik pagerins santykius su paaugliu, kuris bus laimingas, kad kalbate su juo kaip su suaugusiu. Jis pradės pasitikėti jumis.
- Jei jūs nevaldote savo susierzinimo ir pykčio, ieškokite priežasčių, sukeliančių tokią audringą reakciją.
- Kuo jūsų santykiai su vaiku bus lankstesni, tuo jam didesnę įtaką galėsite daryti.
- Vaikai labiau linkę įsiklausyti į tų žmonių nuomonę, kuriuos jie gerbia.
- Atminkite: kuo dažniau jūs šaukiate ant savo vaiko, tuo mažiau lieka laiko bendrauti su juo.
- Tik suvaldydami savo pykčio priepuolius ir tikėdami savo vaiku, jūs galėsite išmintingai kontroliuoti jo elgesį.
- Jei jaučiate, kad depresiją išgyvenate dėl netinkamo gyvenimo būdo, keiskite jį, susirūpinkite savo sveikata.
Jei psichiatras nustatė jums sunkią depresijos formą, būtina pradėti gydymą – tėvams, sergantiems šia liga, negalima patikėti vaikų auklėjimo. Kantrybės, mielieji tėvai!
Parengė psichologė Rūta Lukošienė