Nuo senų laikų žmonės ieškojo žolės, galinčios įveikti visus negalavimus. Štai Senovės Egipte po karų ir epidemijų žyniai žmonėms duodavo „šventų žolių” – šalavijų, kurių patardavo dėti į maistą ar virti arbatas ir taip greičiau atgauti jėgas. Gydomuosius augalus augino specialiuose darželiuose arba atsiveždavo iš kitų šalių.
Pirmieji vaistai buvo augalai
Senovės liaudies medicina gydomuosius augalus vertino visai kitaip nei dabar: magija ir astrologija buvo du svarbiausi senovės gydymo menai. Empirinis (su patyrimu susijęs, faktais pagrįstomis krečiamos ligos, tačiau gydytojai jau suprato, kad žmones, sergančius tuberkulioze ar šiltine, reikia izoliuoti nuo kitų.
Ligoninės veikė kaip medicininių studijų institucija, į kurią mokiniai pakliūdavo dar paauglystėje ir pereidavo visas pakopas – nuo padėjėjų iki gydytojų.
Arabų medicininės žinios pateko ir į Europą: didelį vaidmenį suvaidino kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų žygiai į Šventąją žemę, iš kurios jie šalia įprastų trofėjų parsivežė ir gydymo principus bei taisykles.
Kai kurie mokslininkai mano, kad daugelis egzotinių gydomųjų medžiagų pavadinimų senuosiuose medicininiuose tekstuose buvo liaudiški gydomųjų žolių pavadinimai, pavyzdžiui, „gazelės ausys”, „asilo dantys”. Tokią išvadą, jų nuomone, galima daryti turint omenyje dabartinius kai kurių augalų pavadinimus, pavyzdžiui, „katės nagas” (Uncaria tomentosd).
Daugelis simbolinių vardų senuosiuose tekstuose primena apie tai, kad Senojo pasaulio medicina buvo labai susijusi su alchemija. Dar Egipte ir Babilone žyniai gydymui skirdavo alchemikų paruoštus vaistus. Alchemikų tekstuose, kuriems būdinga itin mįslinga kalba, didžioji dalis skirtingų medžiagų ir jų junginių pavadinimų yra simboliniai.
Mokslininkams pavyko nustatyti, kad, pavyzdžiui, druska buvo vadinama „baltąja gyvate”, gyvsidabris – „baltuoju auksu”, siera – „raudonuoju žmogumi”. Iki šių laikų išliko daugybė legendų, pasakojančių apie tai, kaip žmonės, stebėdami gyvūnus, suprasdavo augalus turint gydomųjų savybių. Štai viename arabų traktate minima gyvatė, kuri nusilpusi po žiemos miego pavasarį ieško pankolių.
