Turinys:
Mokytojai, baigusiai pamoką 5c klasėje, išsiveržė gilus atodūsis: “Kiekvieną kartą jaučiu, kad pusė šios klasės mokinių – išsiskyrusių tėvų vaikai”. Darželio auklėtojos argumentai labai panašūs: “Labai skiriasi vaikai, augantys nepilnoje šeimoje, – jie arba agresyvūs, arba nemokantys bendrauti, nepasitikintys savimi…”.
Būna, kad vaikui biologinį tėvą dar kūdikystėje pakeitė kitas
Reikia pripažinti, kad daugėja vaikų, kurie su tėčiais bendrauja tik teismo nustatyta tvarka. Net jeigu išsiskyrusios šeimos apsieina be šios institucijos, vaikas skaudžiai išgyvena dėl nebegyvenančio kartu tėvelio. Ar užaugęs mažylis gerbs savo biologinį tėtį, labai daug priklauso ne tik nuo žmogaus, palikusio šeimą, bet ir nuo mamos, nuolat bendraujančios su vaikučiu ir kuriančios jam vertybių sampratą.
Lakūnas bandytojas, tolimųjų reisų vairuotojas
Tai vienišų mamų sukurtų istorijų dažniausi personažai. Moterys, dėl įvairių priežasčių vienos auginančios kūdikį, labiausiai bijo vaikučio klausimo: “O kur mano tėvelis?” Šitam neišvengiamam pokalbiui turėtų ateiti laikas: tik tada, kai vaikui iškils būtinybė išsiaiškinti, kodėl jis neturi tėvelio, mama turėtų ramiai ir suprantamai paaiškinti situaciją. Išgirstas atsakymas turi mažylį nuraminti. Jeigu išsigandusi vaikučio klausimo mama stengsis išvengti nemalonaus pokalbio – “jo nėra, ir baigta, nenoriu apie tai kalbėti”, “kai užaugsi, viską suprasi”, – mažylis pradės pats kurti įvairias versijas. Viena jų gali būti itin skaudi mažajam kūrėjui – “tėtis paliko mus, nes aš buvau negeras”. Mamų sukurtos istorijos apie žuvusius tėčius didvyrius irgi neigiamai veikia mažylio psichiką – anksčiau ar vėliau sužinojęs tiesą vaikas nustos apskritai tikėti mama. Taigi geriausia mažyliui paaiškinti, kad buvo laikas, kai mama su tėčiu mylėjo vienas kitą, labai laukė vaikučio. Taip atsitiko, kad tėveliai išsiskyrė ir tėtis dabar negali būti šalia. Bet dėl to nereikia ant jo pykti – juk jis padovanojo gyvybę. Galima vaikučiui parodyti tėtės nuotrauką, prisiminti bent keletą teigiamų jo charakterio bruožų. Jei mama apie tėtį kalbės ramiai, pagarbiai, vaikui ilgam užteks šios informacijos.
Gaila, kad vaikai dažnai sulaukia ir kitokios mamos reakcijos: “Argi mums blogai be tėtės?”, “Aš tave viena užauginau. Tu – mano vaikas.”, “Mums tėtis visai nereikalingas”. Šitokia mamos pozicija gali labai neigiamai atsiliepti vaikui ateityje. Sukūrusi šeimą dukra nebus suinteresuota ją išsaugoti, nes užauginta vienišos mamos visai nesibaimins tokio pat šeimos stereotipo. Užaugęs sūnus irgi gali nejausti atsakomybės už šeimą – juk moteris gali išauklėti vaikus ir viena, be vyro pagalbos. Sūnus, nuo mažens apie tėvą girdėjęs tik negatyvius atsiliepimus, gali ir savo poelgius pateisinti kaip tėvo genų paveldą.
Būna, kad vaikui biologinį tėvą dar kūdikystėje pakeitė kitas, kuris myli vaiką kaip savą. Vaikas net neabejoja, kad tai pats geriausias pasaulyje tėtis.
Kaip pasielgti tokioje situacijoje?
Kiekvienas atvejas yra labai subtilus, bet geriausia atskleisti visą tiesą dar vaikystėje, kai daugelis tiesų priimamos daug paprasčiau nei paauglystėje. Visada geriau išgirsti tiesą iš saviškių nei iš ,,gerųjų“ kaimynų, o gal net paklydėlio biologinio tėvo.
Šeštadienis tėtis
Taip dažniausiai vadina mama buvusį vyrą, kai kalbasi su draugėmis. Jis neatsisako savo pareigų – myli, padeda, lanko mažylį, bet tik kartą per savaitę, dažniausiai šeštadieniais. Reti pasimatymai ir sukuria problemiškas situacijas – buvusi žmona apkaltina buvusįjį, kad jis tik gadina vaiką – lepina, pildo visus jo įgeidžius, po tokių apsilankymų esą vaikas sunkiai sugrįžta į kasdienybės darbų ritmą. Tad dažniausiai buvusiųjų bendravimas apsiriboja mamos griežtomis rekomendacijomis, kur galima eiti su vaiku, kaip su juo bendrauti ir kada privalo tėtis jį parvesti į namus. Kategoriškoji mama po kurio laiko nemaloniai nustemba, pastebėjusi vis retėjančius buvusio vyro apsilankymus. Tačiau kitaip ir negalėjo būti – atėmusi iš vaiko tėvo iniciatyvą, ji užgauna ir jo vyriškas ambicijas… Jei skirdamiesi tėvai nutarė kartu rūpintis vaiku, mama turėtų sudaryti visas sąlygas tėvui bendrauti su mažyliu. Idealu, jei tėvai suranda savyje jėgų draugiškai bendrauti, kai vaikas juos stebi. Jie turėtų vadovautis principu – vaikas turi jaustis saugus žinodamas, kad jis turi abu jį mylinčius tėvus, nors ir gyvenančius skyrium. Jeigu ,,šeštadienis“ tėtis bendravimo dieną sudaro vaikui išskirtines, šventines, sąlygas ( leidžia vėlai gulti, po kelias valandas nesitraukti nuo televizoriaus, nenormuoja ledų, netgi traškučių ) mama turėtų vaikui atrodyti tėčio sąjungininkė: “Kadangi judu su tėčiu retai matotės, tai mes leidžiame tau tą dieną nesilaikyti režimo, bet tik tą dieną”. Jeigu mama rodytų kategorišką nepasitenkinimą tėvo elgesiu, vaikui tėvas taptų “gerieti”, o mama “blogietė”, kuriai kartais galima ir pameluoti.
Mama turėtų laikytis dar vienos, atrodo, paprastos, bet labai svarbios taisyklės – apie tėtį blogai nekalbėti. Net trumpiausios išgirstos negatyvios mamos replikos – ,,Mes jam nerūpim“, ,,Išėjo pas jaunesnę“ – gali paveikti ir taip pažeistą vaiko psichiką: mažylis gali užsisklęsti, savo meilę tėvui paslėpti giliai savo širdelėje. Vidinis konfliktas gali išsiveržti agresija arba baime, nepasitikėjimu savimi ir kitais…
Tėvas, sukurdamas susitikimo šventę, tarsi išperka savo kaltę. Tačiau jis neturėtų nusišalinti nuo konkrečių kasdienių darbų – pvz., padėti vaikui “pasitempti” sprendžiant uždavinius, nuvesti pas gydytoją ir kt. Šeštadienis tėtis, apsiribojęs tik šventinių nuotaikų kūrimu, gali padaryti nepataisomą žalą sūnui – “aukselis” įpras tik gauti, niekuo neįsipareigodamas.
Problemiškasis tėtis
Jis gyvena kažkur šalia; kartais, atsiminęs sūnų, atslenka jo aplankyti ir tuo savo apsilankymu sujaukia savo buvusios šeimos gyvenimą. Dėl visų savo nesėkmių kaltina buvusią žmoną – savo vaiko mamą. Tėtis būna ypač agresyvus, kai ateina “ant drąsos” išlenkęs taurelę. Ką daryti mamai, kai šitokio tėvo pasirodymai tik traumuoja vaiką? Bet jis turi teisę matytis su savo sūnumi. Taigi viena iš galimų variantų – leisti susitikti su vaiku kontroliuojant mamai jo elgesį. Tačiau jeigu tėvas nuolat pasirodo neblaivus, kelia triukšmą ir jokie įkalbinėjimai nepadeda, reikalą reikia radikaliai spręsti – kreiptis į vaikų rūpybos specialistus, pagaliau teisminiu keliu apriboti vaikučio lankymą, o gal net atimti tėvystės teises. Įrodydama tėvo agresiją, mama turėtų pasidaryti garso, vaizdo įrašus, pakviesti liudytojus.
Kaip elgtis mamai, kai vaikas mato atėjusio tėvo agresyvų elgesį?
Svarbu neakcentuoti matyto vaizdo – vaikučio dėmesį reiktų nukreipti kita linkme. Taip pat paprašyti draugų ir giminaičių ta tema nekalbėti su vaiku. Tegu šis išgirsta apie tėvą ir ko nors paguodžiamo: “Ką padarysi, tavo tėtis neturi valios atsikratyti bjaurių įpročių, bet mes jo dėl to nesmerksim. Kai paūgėsi, pats nuspręsi, ar norėsi su juo bendrauti.” Kiek girdime istorijų apie tai, kad net pamestų tėvų vaikai vėliau ieško jų ir atleidžia, rūpinasi senatvėje… Ir tai žymiai geriau, nei visą gyvenimą besitęsianti neapykanta.
Tėvų mes negalime pasirinkti
Jų yra visokių – gerų ir blogų, mylinčių ir galvojančių tik apie save, “šeštadienių” ir problemiškų… Tai suaugę žmonės su savo ydomis ir geromis savybėmis. Mes jų nepakeisime. Bet galime padėti vaikui ir išsiskyrusioje šeimoje mylėti ir gerbti savo tėtį. Žinoma, jei jis to nusipelnė.
Parengė Marija Eitmanienė
